Pirmieji įspūdžiai

Trumpai apie viską ir nuo pradžių. 2007 metų rugsėjį lėktuvas iš šiaurietiškai vėsaus Pabaltijo pasuko į pietus – galutinis taškas tarptautinis Tbilisio oro uostas. Įspūdis pirmas: kuo piečiau, tuo triukšmingiau. Atrodo, kad visi kalba garsiai, emocingai, sako daug žodžių ir gali būti, kad trys žmonės kalbėdami visi vienu metu, gal net girdi kitus pašnekovus. Įspūdis antras: čionykščiai gyventojai kalba neįmanoma, „gerkliniais“ priebalsiais paskaninta, baisiai sena ir labai įdomia kalba. Jie net savo atskirą raštą turi!!! O liežuvius savo išmiklinę taip, kad gali ištarti dvi skirtingų rūšių C ar T, ar K, ar jas visas vienoje vietoje - tarkim Mtskheta (senoji Gruzijos sostinė), arba Mtkvari (didžiausia Tbilisio upė). Jau pradėjau mokytis gruzinų kalbos! :) Nerealiai!

Legenda apie Tbilisio įkūrimą.

Anot legendos teritorija, kurioje šiuo metu yra miestas buvo apaugusi miškais. Maždaug 5 amžiuje čia medžiojo miesto įkūrėjas karalius Vakhtang Gorgasali pirmasis. Karaliaus medžioklės laimikis – fazanas – įkrito į karštąsias sroves. Karalius Vakhtang taip susižavėjo karštosiomis srovėmis, kad nusprendė iškirsti mišką ir jo vietoje pastatyti miestą. Miesto vardas kildinamas iš senojo gruziniško žodžio „tbili“, kuris reiškia šiltas. Vardas „Tbilisi“ (šilta vietovė) miestui buvo suteiktas dėl kairiajame Mtkvari krante iki šių dienų iš žemės trykštančių šiltųjų srovių. Tačiau miesto pavadinimas matyt užprogramavo ir vietos gyventojų šiltą bendravimą. Nuo pat tos minutės, kai išlipau iš lėktuvo, jaučiuosi taip, tarsi būčiau atvykusi aplankyti savo tolimų giminaičiu. Visi taip rūpinasi manim, džiaugiasi, klausinėja, pasakoja, viską paaiškina. Kažkoks keistas jausmas, kad visus šiuos žmones pažįstu jau labai seniai. Nerealu, kai komanda jaunuolių laužo liežuvius kalbėdami rusiškai arba angliškai tik dėl manęs! Arba kas nors vis pasistengia išversti kalbos esmę! Viena psichoterapeutė savo vedamai grupei, kurią turėsiu galimybę stebėti, jau pirmajame užsiėmime mane pristatė kaip ‘member of the family’ – buvo nerealiai malonu!

Maistas! Maistas!

Kaukazo virtuvė – gėrių gėris geriausias – skonis, kvapas, prieskoniai, žolelės, daržovės, vaisiai, sūris ir arbūzai gigantiško dydžio... Mmmm.. Lengva priprasti, o kaip sunku atprasti... O valgo jie daug, laaaabai daug. O vaikeli, po gruziniškų pietų – persivalgymą jaučiu iki kitos dienos pietų! Ne iškarto įžvelgiau gudrybę – kaip jie taip gausiai valgydami išlieka tokie kūdusėliai mažutėliai. Bet neilgai trukau, kol perpratau klastą – jų tikslas svečius nupenėti, kad kaip Mikės pūkuotukai pro duris vėliau netilptų. Patys jie stalus nukrauna iki braškėjimo, kad paskui pusę to maisto palikti galėtų. Tik svečias dar neįgudęs – valgo, valgo, valgo kol nebegali, bet kai taip siūlo negražu atsisakyti ir svečias valgo nors nebegali. Ech... Bet kas per įprotis viską valgyti rankomis?! Rekomendacija: jei susidursite su chinkaliais prie gruziniško stalo – pirmiausia stebėkit ką daro kiti. Nes jau užsitraukiau nešlovę, kai puoliau su peiliu ir šakute nagrinėti chinkali (kas yra tokie kaip koldūnai, tik kur kas didesni).

Apie tostus!

Tikėjausi išgirsti vieną kitą gruzinišką tostą, tačiau TO tai jau nelabai tikėjausi. Beveik kiekvienas vyno gurkšnis palydimas tosto – už namus, už tėvus, už brolius/seseris, už artimuosius, už mažus vaikus, už draugus, dar kartą už tėvus, ir už jausmus, už meilę, už grožį, už …. , už ….. ir dar kartą už …. , na ir už ….. . Po keleto tostų, liežuvis atsiriša ir tada geriama už milijonus keisčiausių dalykų. Praktiškai ta ir beveiki, kad galvoji už ką čia dar išgerti reikėtų. :) Kita vertus juokų čia mažai – tostai Gruzijoje labai graži tradicija. Tai bendravimas, kurio metu prisimenami svarbiausi žmonės įvykiai, padėkojama, išsakomi palinkėjimai, pagarba svečiui, mamai, draugams, artimiesiems.

Vienintelis dalykas, kuris Gruzijoje man varo siaubą – eismas gatvėse.

Jie vairuoja kaip pamišę. Bendra situacija keliuose – katastrofa! Tikrai! Niekaip neprilygstanti lietuviškajam karui keliuose. Vairuotojas gali sau leisti nežinoti, koks greitis leidžiamas mieste – gal 60, o gal 70 (?); saugos diržas mieste nereikalingas, tik išvažiavus iš miesto, bet ir užmiestyje retas prisisega; signalizuoja jie nuolat, kai automobilis priešais pristabdo, kai nori būti praleisti, kai nenori nieko praleisti, net policijos automobiliui su švyturėliais ir tam signalizuoja. Tai taip sušvinta pirmasis įspūdis blaškantis Tbilisio gatvėmis. Vis tik ilgainiui pradėjau pastebėti, kad tai ne šiaip betikslis automobilio garso demonstravimas, o vairuotojų ištobulinta komunikacijos sistema. Pasirodo, kad skirtingi vairuotojų signalai gali reikšti įspėjimą apie artėjantį automobilį ar pavojingą manevrą, ar prašymą nedaryti klaidingų judesių. Kitoks automobilio signalas gali būti skirtas šviesoforui, kuris užtruko raudoną šviesą spigindamas, paraginti; arba kitiems tam pačiam beviltiškam kamštyje vairuotojams paguosti. Na ir paprastieji signalai – reiškiantys susierzinimą, raginimą, padėką ar simpatiją. Pėstieji nenusileidžia vairuotojams. Perėja reguliuojama šviesoforo, dega raudona šviesa pėstiesiems, automobiliai pjauna vienas po kito – o minios pėsčiųjų šiaušia per gatvę beveik nesidairydami. Iš principo net nesistengia eiti per perėjas – tiesiog puola po ratais. Aš irgi jau taip darau… :p

Darbo kol kas neturiu daug, o palyginus su lietuvaičių darboholizmu – aš atostogauju. Tačiau jau įveikiau visų vardus. Na žinote, kokių 15 žmonių su gruziniškais vardais – iššūkis (!!!). Bet kaip linksma buvo visiems to klausytis! Linksminu Tbilisi!

Ech… Patinka man Gruzija! :)