Lietuvaiciai jau vakarodami prie Kuciu stalo, palydedavo senuosius metus ir pradedavo svesti Naujuju sutikima. Tai mes Kaukazo lietuviai dar gerokai pries Kaledas ememes Naujuju metu pasitikimo planus delioti.
Manosios Kucios kiek netiketai isauso gruodzio 20-aja, kai po keletos darbingu savaiciu pagaliau ivyko seniai planuotas Lietuvos vakaras mane priemusioje organizacijoje. O tai buvo! Kartu su gruzinem mergaitem visa diena plusome, kol paruoseme 12 Kucioms priklausanciu patiekalu. Na ir isvaizduokite Gruzijoj niekas neparduoda ir neperka aguonu – ju tiesiog nera! Zaviai keista salis – ne tik neturi ‘F’ raides savo abeceleje, bet ir aguonu! O va taip va! Na net ir be aguonu – surengeme kuciu stala, D. net sieno is Rustavio parveze! Prisiburem, papsakojau apie paprocius, siandienos sventimo tradicijas, prisikirtom lietuvisku patiekalu, pagurksnojom gruzinisko vyno, grozejomes lietuviskais peizazais, paklausem lietuviskos muzikos – tobula!
Na o kita diena mudu su D. griebemes gerai parengto projekto ‘Miau’ igyvendinimo didziajame Tbilisio turguje. Pakaustem savo prekybinku arkliukus, is lagaminu issitraukem turginiku pasaukima – susiruosem prekiauti lietuviskais sausainiais, pagamintais Gruzijoje, pagal D. mamos mums patiketa recepta, kuri netiketai pakoregavome. Sauleta ir laaabai sekminga diena turguje! Draugiski kolegos parupino naujokams prekybos vieta, kavos, keleta mandarinu ir buri klientu. O lietuviskas gymis ir pradedanciuju sekme padejo mums uzdirbti 26 larius (39 litus).Projektas “Miau” – tai musu lietuviu Gruzijos savanoriu naujametine socialine kurybine akcija-eksperimentas svetingajam Tbilisiui. Viskas prasidejo nuo to, kad suminkeme 8 kg sausainiu teslos. O toliau kepem sausainius, juos pardavinejom turguje, apdalinom draugus, pazistamas kioskininkes, Rusteveli gatveje elgetaujancius vaikus ir surengeme Kaledini sausainiu sou Armenijos sostineje Jerevane. Stai taip musu kurybinio savaitgalio rezultatas pamazele nusedo pakeliui sutiktu kaukazieciu ir Kaukazo sveciu pilvukuose. Miau...
Na gi, o toliau – Armenija ir Urvas.
Gruziniskos muzikos koncertu Tbilisis atsisveikino su mumis iki kitu metu, o mes ankstyva gruodzio 24-osios dienos ryta pajudejome Jerevano linkui. Ilgas ir jau toks pazistamas kelias, viza uz 50 USD (hrrrr...), kebabas ir arbata pusiaukeles kavineje, gal tiksliau pusiaukeles virtuveje, Jerevano autobusu stotis su gudragalviais taksistais, siulanciais nuvezti iki reikiamos vietos uz beveik dviguba kaina, CSI biuras ir R. butas – jau toks mielas ir artimas, tarsi griztumem namo. Kiek liudnas Kuciu vakaras, audringas Kaledu rytas ir pasiruosimas kelionei – stai taip ir bego dienos, viena kitai nenusileidziancios intensyvumu.
O Kaukazo saulei pakilus gruodzio 29-aja diena pradejome naujameti zygi. Isjudejimas ivyko mieluoju kaukazietisku stiliumi – planas buvo 8 val ryte palikti R.
namus, tapusius organizaciniu keliones stabu, o 9 val pradeti zingsniuoti nuo Garni. Tad nuo Garni sventyklos pajudejome gerokai isibegejus 12 valandai dienos, nepaisant to, kol kas puikiausiai nusiteike, garsiai kvatodami ir skaldydami kvailus juokelius.
Apie Garni.
Naujametinis linkejimas is urvo.
Gal del cia susirinkusiu zmoniu, gal del nuotaiku ar energetiniu lauku sklandanciu siame urve – bet gi kiek daug diskusiju ir minciu kyla apie tai, ka daryt, kad sis pasaulis taptu saugesne vieta gyventi.
Kaukaze vis pasakoju ir pasakoju apie tai, kaip pasiilgstu mielu zmoniu, likusiu Lietuvoje arba pabirusiu po pasauli. Vien zinojimas, kad ant sios planetos pavirsiaus vaiksto zmones, kurie viskuo ka
veikia, jaucia, kaip gyvena ar dirba, verti pasiilgimo jausmo – stebuklingai transformuoja mano pasauli i saugesni ir taikesni. Kita vertus, mintyse uzstrigo V. pastebejimas apie tai, kaip netiketai gera sedeti susispietus aplink lauza ir valgyti grikiu kose su zmonemis, kuriu tik keleta pazisti vos pora menesiu, o didziaja dauguma pirma karta sutikai tik pries kelias dienas. Zinojimas, kad zemeje tiek zmoniu, su kuriais vos per kelias dienas gali sukurti jauku buvima kartu, nors labai 
laikina ir aplinkybiu padiktuota - vis tik gera, saugu ir taiku. Tokie atradimai tarsi sniego lavina uzgriuva suvokimu – kiekvienas is musu turime tiek daug budu, keliu ir galimybiu keisti pasauli, kad jis butu saugesnis ir taikesnis mums patiems ir pakeliui sutiktiems zmonems. Didziausias mano noras kitiems metams – pasitelkti visas savo jegas, kad kuo daugiau zmoniu galetu jaustis saugesniame ir taikesniame pasaulyje. Stai kas sudege kaitrioje urvinuku lauzo ugnyje ir liepsnoje vienos urvines moters sirdyje.
<...>
Tingus sausio pirmosios rytas, po naktinio naujamecio selsmo, armenisku ir lietuvisku dainu, ugnies tostu, zaidimuku, urvines muzikos, dalinimosi siluma, pasinerimo i naujameti glebi, piesimo anglimi ant sienos. Kalnai pati geriausia vieta svesti, kur daug laiko ir minciu praejusiems bei ateinantiems metams. Erdve tuscia ir skaidri – kaip stiklas, kaip laikrodzio mechanizmas – tik tiek, kiek reikia ir nei trupucio daugiau ar maziau.
Oi, juokas, su D. bandem nakti siurpriza skelti – visiems sumigus, anglimi ant urvo sienos uzrasem urve gimusi termina – “Happy Cave
Year”. Iki skausmo sustirusiomis baveik kruvinomis rankomis plusome gera valanda, o greiciasiai ir ilgiau, su angliukais brazydami raides ant urvo sienos. Finalas kiek nustebino – tai, kas nakti prie prozektoriaus sviesos atrode neitiketinas grozis, galintis padeti isspausti asarele – ryte beveik ne zymes neliko. Na zyme yra, bet reikia buti pasiruosus ir nusiteikus, kad tas patepliojimas anglimi ant sienos – prasmingas tekstas. Gerai, kad pasvietus saulutei reikalai pasitvarke – spinduliukais nutviekstame urve svyti ir musu naktis triusas.
<...>
Priespaskutinis rytas urve. Nuostabiausia rytine arbata kartu su puodelyje tirpstanciomis snaigemis ir sniegynais bei ledynais padengtu kalnu. Gyvenimas urve atranda savo kasdienybe – rytinis kelimasis, siaudu is plauku ir drabuziu rankiojimas, strykteli I pakelne prastis veiduko ir parnesti vandenuko pusryciams. Tada pusryciai, rytine arbata, zygis po apylinkes arba tingiai kurybingi poklabiai prie lauzo, muzikavimas, tiesiog vietoje gimstantys zaidimai, piesimas, ugnies meditavimas. O veliau ir vakariene, sirdute dziuginantis saldumynas, vakarines emocingos diskusijos apie taika pasaulyje, meditacija, indija, amerika, keliones ir kt., o tuomet pakavimasis miegoti. Ir vel rytinis kelimasis, siaudu is plauku ir drabuziu rankiojimas, strykteli…
Kepure, megztiniai ir striuke, rodos, priaugo prie kuno, nuo salto oro ir vandens mazumele suskirdos rankytes. Vis tik svari ir pailsejusi dvasia dziaugiasi buvimu ten, kur neprasiskverbia piktoji pasaulio puse. Idomus potyriai, naujos kuno reakcijos – ilgainiui nuolatinis saltis nustoja erzinti net ir mus, miesto malonumu islepintus personazus. Iki skausmo susalusius ranku arba koju pirstukus nejucia pradedi suvokti, kaip neisvengiama realybe. Taip turi buti. Purvas tampa antaja oda, maistas reikalingas tiesiog pilvuka pasotinti ir skanu viskas, kas tiesiog turi skoni arba jo neturi.
<...>
Sunku patiketi, kad taip gausiai naudotos projekto “Miau” sausainiu teslos gabalelis, saugiai isitaises ant istvermingu D. peciu grizo i keliones staba. D. simboliskai paskutiniji gabaleli iteikia V. ir kelione i urvus baigiam keturiese, kaip ir pradejom. Kepam kompaktinius diskus su nuotraukomis, klausomes urvu muzikos ir pakuojames daiktus namucio i Tbilisi.
Grizdami parsivezam Gruzijai neiprasta sniega ir salti prezidento rinkimu dienos proga. As dar prigriebiau mazuti persalima, akmeni nuo raudonojo kalno, kuris is tiesu yra oranzinis, zinia apie buri nuostabiu, siltu, patikimu, istvermingu, kurybingu sirdziu, kurios neabejotinai stuksi sio pasaulio gatvese, pailsejusia galva ir siela, o is paskos bega gauja nauju minciu ir jausmu.
Happy Cave Year, mielieji!
Apie Garni.
Ant iskysulio virs Azat upes tarpeklio, apsupta keistos spalvos kalnu, stovi dar pirmame sios eros amziuje suresta pagoniska sventykla ir dedikuota greiciausiai pagoniu saules dievui Mithra. Tiesa, sugriauta zemes drebejimo, tad tai, ka matome, tera rekonstruotas statinys. Salia sventyklos galima pasizvalgyti po islikusius cia buvusiu rumu fragmentus – greiciausiai naudotu, kaip Armenijos valdovu vasaros rezidencija jau po Krikscionybes atejimo ir i Armenija – 301 metais. O dar beveik butina apziureti senovines pirtis su islikusiais 3-4 amziaus mozaiku fragmentais. Pirtis pastatyta dar treciame amziuje, turi labai protinga sildymo ir komforto konstrukcija – cia yra keletas kambariu su skirtinga temperatura juose, tad isrankieji didikai galedavo pasirinkti, kokio karstumo pirtyje nori pasikaitinti. Na o salia nuostabus, mazas ir kiek keistokas Garni miestukas su prabeganciais aviu pulkais, duobemis ismustu purvinu keliuku, visiskai senobiniu tiltuku ir kt.
Palikome Garni ir zingsniavome, keliavome, kol sustojome velyviesiems priespieciams – lavasas su sokoladu – pacioje raudonojo kalno, kuris is tiesu yra oranzinis, papedeje, girdime salimais snioksciancia upe ir kalno slaitu nuriedanciu akmeneliu zingsnius.
Let’s move! Atsiputem posma ir judam!
Nezinau laiko, nes sios kelios dienos kalnuose neturi laiko – turi tik pradzia ir pabaiga – gerai, kad kol kas esame pradzioje. Kuprine netiketai pradejo plesti nugara, gal ir nera taip paprasta. Pirmos dvi pertraukeles atrode per greitai, bet sis prisedimas ir dziovintos figos kramsnojimas – jau panasiau I uztarnauta poilsi. Akytes irgi dziaugiasi – snieguotos kalnu virsunes (!) labiau pasistebi ilsinant nugaryte ir kojytes, nes einant vis dazniau pagaunu save skaiciuojancia zingsnius ir tyrinejancia grindini.
Niu jau daugiau nei puse kelio! Ufff… Tuoj tuoj issuksime is automobiliu nuvazineto zvirkelio ir pasileisime kalnu takeliais sekdami laukiniu zveriu pedsakais. Smagu jausti, kaip optimaliai naudojasi jegos – jauti svori ant peciu ir kojose, jauti kaip isitempia raumenukai, kopiant I kalna, bet uztraukiam lietuviska “Laisve” ir i prieki! Komandoje turime dvi tautines daugumas – armenai ir lietuvaiciai (tad kartais galim taisykles diktuoti :))
Kaip graziai graziai sutemo, jau visai naktis. Mes kaip 12 nykstukeliu su svieselemis kaktose keliames per apledejusias upes (be auku (!)), kopiam I kalna, leidziames zemyn ir vel kopiam, sutinkam dar viena netiketa upe. Ir nepaisant to, kad, anot K., jau ikopeme i paskutini kalna, staiga visai visai netiketai iskyla dar vienas ir stukso tarsi jau daug metu cia butu stovejes. Nors ir netiketas, bet lemtingas – urvas (!!!), pavirtes musu namais ateinanciai savaitelei.
Stebuklingas kelias, nezinia kiek kilometru lydejes ir vedes is padumavusios civilizacijos, stebuklinga vieta, rodos, didziule nepermusama kalnu siena atitverusi mus nuo triuksmo, susierzinimo, demonstraciju, prezidentu rinkimu, rekiancio teliko, eismo taisykliu nesilaikanciu vairuotoju. Stebukingas urvas, svetingai priglaudes 12 nykstuku-urvinuku savo uzuovejoj. Stebuklingi zmones, trupuciuka pavarge, trupuciuka purvini, bet lyg deimanciukai spindinciomis akimis – pakeliui prisirinke energijos, kurios staiga atsirado daugiau nei reikia vandeniukui is upeles ir malku naktiniam lauzui partempti.
<...>
Labas labas rytas is urvo! Nuostabus ir iki siol nei karto nejusti potyriai. Gera pabusti ankstyva ryta, pakelti galva is miegmaisio ir stebeti svintanti snieguotaji kalna, rytinis saltukas svelniai paksteli I nosi, o atsiskyrusi nuo draugiu burio maza maza puses skrusdelytes didumo snaige nusileidzia ant miegmaisio. Sninga mazom mazom snaigem – jos tokios mazos, kad kol kas tik blizgeti tegali. Kiti miegantys miegmaisiai oloje snopuoja garais, pasoneje vos vos rusena lauzas. Nulis jausmo apie tai, kiek galetu buti valandu, tad kisu I miegmaisi saltuko nubuciuota nosyte ir pasiduodu atostogu snauduliui. Sia nakti netiketai silta buvo – kalnas sieno, apsimetantis pukiniais patalais, du miegmaisiai, trys megztiniai, striuke, kepure ir pirstines, rusenantis lauzas is vienos puses, siltas kolega is kitos puses – joks saltis neprasiskverbs pro toki derini.
Kaip ten bebutu galiausiai reikia keltis, ipusti prisnudusi sargyboje lauza, pririnkti sniego arbatai, dar veideli apledejusioj upelej numazgoti. Oi, o pas mus prisnigo – lengvas sniego kilimas nuklojo urvo prieangi. Geris…
Vakar diena skyrem apsipratinui ir zvalgymuisi - zengi sniegu nuklotu keliuku i virsu ir vel i virsu ir dar karta i virsu; prisedi vienoje oloje, uzsiropsti ant akmens ir priklaudi galva kitoje oloje, ranka palieti galingus i virsu augancius varveklius, smagiai nusliuozi nuo kalno, gauni sniego gniuste i kakata, sukremti nuo medzio
nuvogta uoga – tobula vientisa meditacija. Medituoji ejima, akmenis, olas, tarpeklius, kalnus, lengvai ant skruosto tupiancias snaiges. Nei vieno zmogaus, masinos ar lektuvo – tik kalnai, kolegos urvinuko tvirtas petys ir nepaliaujamai snabzdanti upe. 
Na, o siandien isauso paskutinioji siu metu diena, jau reikia rengtis pasitikti Naujuju – ei, jau matosi – atstraksi kalnu virsunemis.
Palikome Garni ir zingsniavome, keliavome, kol sustojome velyviesiems priespieciams – lavasas su sokoladu – pacioje raudonojo kalno, kuris is tiesu yra oranzinis, papedeje, girdime salimais snioksciancia upe ir kalno slaitu nuriedanciu akmeneliu zingsnius.
Let’s move! Atsiputem posma ir judam!
Nezinau laiko, nes sios kelios dienos kalnuose neturi laiko – turi tik pradzia ir pabaiga – gerai, kad kol kas esame pradzioje. Kuprine netiketai pradejo plesti nugara, gal ir nera taip paprasta. Pirmos dvi pertraukeles atrode per greitai, bet sis prisedimas ir dziovintos figos kramsnojimas – jau panasiau I uztarnauta poilsi. Akytes irgi dziaugiasi – snieguotos kalnu virsunes (!) labiau pasistebi ilsinant nugaryte ir kojytes, nes einant vis dazniau pagaunu save skaiciuojancia zingsnius ir tyrinejancia grindini.
Niu jau daugiau nei puse kelio! Ufff… Tuoj tuoj issuksime is automobiliu nuvazineto zvirkelio ir pasileisime kalnu takeliais sekdami laukiniu zveriu pedsakais. Smagu jausti, kaip optimaliai naudojasi jegos – jauti svori ant peciu ir kojose, jauti kaip isitempia raumenukai, kopiant I kalna, bet uztraukiam lietuviska “Laisve” ir i prieki! Komandoje turime dvi tautines daugumas – armenai ir lietuvaiciai (tad kartais galim taisykles diktuoti :))
Kaip graziai graziai sutemo, jau visai naktis. Mes kaip 12 nykstukeliu su svieselemis kaktose keliames per apledejusias upes (be auku (!)), kopiam I kalna, leidziames zemyn ir vel kopiam, sutinkam dar viena netiketa upe. Ir nepaisant to, kad, anot K., jau ikopeme i paskutini kalna, staiga visai visai netiketai iskyla dar vienas ir stukso tarsi jau daug metu cia butu stovejes. Nors ir netiketas, bet lemtingas – urvas (!!!), pavirtes musu namais ateinanciai savaitelei.
Stebuklingas kelias, nezinia kiek kilometru lydejes ir vedes is padumavusios civilizacijos, stebuklinga vieta, rodos, didziule nepermusama kalnu siena atitverusi mus nuo triuksmo, susierzinimo, demonstraciju, prezidentu rinkimu, rekiancio teliko, eismo taisykliu nesilaikanciu vairuotoju. Stebukingas urvas, svetingai priglaudes 12 nykstuku-urvinuku savo uzuovejoj. Stebuklingi zmones, trupuciuka pavarge, trupuciuka purvini, bet lyg deimanciukai spindinciomis akimis – pakeliui prisirinke energijos, kurios staiga atsirado daugiau nei reikia vandeniukui is upeles ir malku naktiniam lauzui partempti.
<...>
Labas labas rytas is urvo! Nuostabus ir iki siol nei karto nejusti potyriai. Gera pabusti ankstyva ryta, pakelti galva is miegmaisio ir stebeti svintanti snieguotaji kalna, rytinis saltukas svelniai paksteli I nosi, o atsiskyrusi nuo draugiu burio maza maza puses skrusdelytes didumo snaige nusileidzia ant miegmaisio. Sninga mazom mazom snaigem – jos tokios mazos, kad kol kas tik blizgeti tegali. Kiti miegantys miegmaisiai oloje snopuoja garais, pasoneje vos vos rusena lauzas. Nulis jausmo apie tai, kiek galetu buti valandu, tad kisu I miegmaisi saltuko nubuciuota nosyte ir pasiduodu atostogu snauduliui. Sia nakti netiketai silta buvo – kalnas sieno, apsimetantis pukiniais patalais, du miegmaisiai, trys megztiniai, striuke, kepure ir pirstines, rusenantis lauzas is vienos puses, siltas kolega is kitos puses – joks saltis neprasiskverbs pro toki derini.
Kaip ten bebutu galiausiai reikia keltis, ipusti prisnudusi sargyboje lauza, pririnkti sniego arbatai, dar veideli apledejusioj upelej numazgoti. Oi, o pas mus prisnigo – lengvas sniego kilimas nuklojo urvo prieangi. Geris…
Vakar diena skyrem apsipratinui ir zvalgymuisi - zengi sniegu nuklotu keliuku i virsu ir vel i virsu ir dar karta i virsu; prisedi vienoje oloje, uzsiropsti ant akmens ir priklaudi galva kitoje oloje, ranka palieti galingus i virsu augancius varveklius, smagiai nusliuozi nuo kalno, gauni sniego gniuste i kakata, sukremti nuo medzio
nuvogta uoga – tobula vientisa meditacija. Medituoji ejima, akmenis, olas, tarpeklius, kalnus, lengvai ant skruosto tupiancias snaiges. Nei vieno zmogaus, masinos ar lektuvo – tik kalnai, kolegos urvinuko tvirtas petys ir nepaliaujamai snabzdanti upe. 
Na, o siandien isauso paskutinioji siu metu diena, jau reikia rengtis pasitikti Naujuju – ei, jau matosi – atstraksi kalnu virsunemis.
<...>
Naujametinis linkejimas is urvo.
Gal del cia susirinkusiu zmoniu, gal del nuotaiku ar energetiniu lauku sklandanciu siame urve – bet gi kiek daug diskusiju ir minciu kyla apie tai, ka daryt, kad sis pasaulis taptu saugesne vieta gyventi.
Kaukaze vis pasakoju ir pasakoju apie tai, kaip pasiilgstu mielu zmoniu, likusiu Lietuvoje arba pabirusiu po pasauli. Vien zinojimas, kad ant sios planetos pavirsiaus vaiksto zmones, kurie viskuo ka
veikia, jaucia, kaip gyvena ar dirba, verti pasiilgimo jausmo – stebuklingai transformuoja mano pasauli i saugesni ir taikesni. Kita vertus, mintyse uzstrigo V. pastebejimas apie tai, kaip netiketai gera sedeti susispietus aplink lauza ir valgyti grikiu kose su zmonemis, kuriu tik keleta pazisti vos pora menesiu, o didziaja dauguma pirma karta sutikai tik pries kelias dienas. Zinojimas, kad zemeje tiek zmoniu, su kuriais vos per kelias dienas gali sukurti jauku buvima kartu, nors labai 
laikina ir aplinkybiu padiktuota - vis tik gera, saugu ir taiku. Tokie atradimai tarsi sniego lavina uzgriuva suvokimu – kiekvienas is musu turime tiek daug budu, keliu ir galimybiu keisti pasauli, kad jis butu saugesnis ir taikesnis mums patiems ir pakeliui sutiktiems zmonems. Didziausias mano noras kitiems metams – pasitelkti visas savo jegas, kad kuo daugiau zmoniu galetu jaustis saugesniame ir taikesniame pasaulyje. Stai kas sudege kaitrioje urvinuku lauzo ugnyje ir liepsnoje vienos urvines moters sirdyje.<...>
Tingus sausio pirmosios rytas, po naktinio naujamecio selsmo, armenisku ir lietuvisku dainu, ugnies tostu, zaidimuku, urvines muzikos, dalinimosi siluma, pasinerimo i naujameti glebi, piesimo anglimi ant sienos. Kalnai pati geriausia vieta svesti, kur daug laiko ir minciu praejusiems bei ateinantiems metams. Erdve tuscia ir skaidri – kaip stiklas, kaip laikrodzio mechanizmas – tik tiek, kiek reikia ir nei trupucio daugiau ar maziau.
Oi, juokas, su D. bandem nakti siurpriza skelti – visiems sumigus, anglimi ant urvo sienos uzrasem urve gimusi termina – “Happy Cave
Year”. Iki skausmo sustirusiomis baveik kruvinomis rankomis plusome gera valanda, o greiciasiai ir ilgiau, su angliukais brazydami raides ant urvo sienos. Finalas kiek nustebino – tai, kas nakti prie prozektoriaus sviesos atrode neitiketinas grozis, galintis padeti isspausti asarele – ryte beveik ne zymes neliko. Na zyme yra, bet reikia buti pasiruosus ir nusiteikus, kad tas patepliojimas anglimi ant sienos – prasmingas tekstas. Gerai, kad pasvietus saulutei reikalai pasitvarke – spinduliukais nutviekstame urve svyti ir musu naktis triusas.<...>
Priespaskutinis rytas urve. Nuostabiausia rytine arbata kartu su puodelyje tirpstanciomis snaigemis ir sniegynais bei ledynais padengtu kalnu. Gyvenimas urve atranda savo kasdienybe – rytinis kelimasis, siaudu is plauku ir drabuziu rankiojimas, strykteli I pakelne prastis veiduko ir parnesti vandenuko pusryciams. Tada pusryciai, rytine arbata, zygis po apylinkes arba tingiai kurybingi poklabiai prie lauzo, muzikavimas, tiesiog vietoje gimstantys zaidimai, piesimas, ugnies meditavimas. O veliau ir vakariene, sirdute dziuginantis saldumynas, vakarines emocingos diskusijos apie taika pasaulyje, meditacija, indija, amerika, keliones ir kt., o tuomet pakavimasis miegoti. Ir vel rytinis kelimasis, siaudu is plauku ir drabuziu rankiojimas, strykteli…
Kepure, megztiniai ir striuke, rodos, priaugo prie kuno, nuo salto oro ir vandens mazumele suskirdos rankytes. Vis tik svari ir pailsejusi dvasia dziaugiasi buvimu ten, kur neprasiskverbia piktoji pasaulio puse. Idomus potyriai, naujos kuno reakcijos – ilgainiui nuolatinis saltis nustoja erzinti net ir mus, miesto malonumu islepintus personazus. Iki skausmo susalusius ranku arba koju pirstukus nejucia pradedi suvokti, kaip neisvengiama realybe. Taip turi buti. Purvas tampa antaja oda, maistas reikalingas tiesiog pilvuka pasotinti ir skanu viskas, kas tiesiog turi skoni arba jo neturi.
<...>
Sunku patiketi, kad taip gausiai naudotos projekto “Miau” sausainiu teslos gabalelis, saugiai isitaises ant istvermingu D. peciu grizo i keliones staba. D. simboliskai paskutiniji gabaleli iteikia V. ir kelione i urvus baigiam keturiese, kaip ir pradejom. Kepam kompaktinius diskus su nuotraukomis, klausomes urvu muzikos ir pakuojames daiktus namucio i Tbilisi.
Grizdami parsivezam Gruzijai neiprasta sniega ir salti prezidento rinkimu dienos proga. As dar prigriebiau mazuti persalima, akmeni nuo raudonojo kalno, kuris is tiesu yra oranzinis, zinia apie buri nuostabiu, siltu, patikimu, istvermingu, kurybingu sirdziu, kurios neabejotinai stuksi sio pasaulio gatvese, pailsejusia galva ir siela, o is paskos bega gauja nauju minciu ir jausmu.
Happy Cave Year, mielieji!
Hau-Miau!
Apie tostus!
